Ramunė Kakštienė
Apie mane...
Tikiu, kad vaikystė susideda ne iš didelių įvykių.
Ji susideda iš mažų kasdienybės akimirkų.
Iš pokalbio pakeliui į mokyklą.
Iš apkabinimo prieš miegą.
Iš bendros vakarienės.
Iš juoko virtuvėje.
Iš mamos, kuri tą vakarą neskubėjo.
Per daugelį metų dirbdama su vaikais supratau, kad jie prisimena ne tik tai, ko buvo mokomi. Jie prisimena, kaip jautėsi.
Todėl vis mažiau tikiu stebuklingais auklėjimo metodais. Ir vis labiau tikiu santykiu.
Tikiu, kad nereikia būti tobula šeima. Nereikia kasdien kurti ypatingų akimirkų. Dažniausiai pakanka pastebėti tas, kurios jau vyksta.
Jeigu bent viena mano mintis padės kam nors trumpam sustoti...
Jeigu po jos norėsis stipriau apkabinti savo vaiką...
Jeigu ji primins, kad vaikystė vyksta šiandien, o ne kada nors vėliau...
Tuomet žinosiu, kad buvo verta rašyti.
Jau daugiau nei 27 metus esu labai arti to, kas vyksta tarp vaikų, tėvų ir mokyklos.
Per šį laiką mačiau labai skirtingas šeimas, skirtingus vaikus ir dar daugiau skirtingų tėvų klausimų. Kai kurie kartojasi, kai kurie keičiasi kartu su laikmečiu, o kai kurie lieka tie patys jau dešimtmečius.
Aš čia esu ne tam, kad dalinčiau „teisingus atsakymus“. Labiau esu žmogus, kuris stebi, klauso, pastebi ir bando suprasti, kas iš tikrųjų veikia kasdienybėje, o ne tik teorijoje.
Ši svetainė gimė iš tų pastebėjimų. Iš situacijų, pokalbių, klaidų, sėkmių ir labai paprastų kasdienio gyvenimo momentų, kurie dažnai pasako daugiau nei bet kokios metodikos.
Jeigu trumpai – čia dalinuosi tuo, ko išmokau būdama arti žmonių, kurie auga, mokosi ir kartais pasimeta šiame procese.