Ko per 27 metus mokykloje taip ir neišmokau suprasti...

2026-06-07

Taip ir neišmokau suprasti, kodėl suaugusiesiems kartais atrodo, kad vaikas blogai elgiasi „be priežasties“. Per 27 metus dar nesutikau nė vieno vaiko, kurio elgesys neturėtų savo istorijos.

Kartais ta istorija būna visai nedidelė: naktis be miego, rytinis konfliktas namuose, nusivylimas savimi, nes kažkas nepavyko... O kartais istorija tokia gili, kad jos nemato niekas, išskyrus patį vaiką.

Iš šalies labai lengva pasakyti: „Jis tiesiog neklauso.“ Arba: „Ji specialiai taip daro.“ Tačiau kuo ilgiau dirbu mokykloje, tuo dažniau pagaunu save galvojančią, kad po kiekvienu sudėtingu elgesiu dažnai slepiasi visai ne noras erzinti ar prieštarauti. Dažniau ten būna baimė, nuovargis, vienišumas arba tylus prašymas būti pastebėtam.

Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia ribų ar susitarimų. Vaikams jų reikia. Bet man vis atrodo, kad ribos tampa prasmingesnės tada, kai prieš jas atsiranda bandymas suprasti.

Per tiek metų sutikau šimtus vaikų. Vieni jau suaugę, kiti dar tik pradeda savo kelią. Tačiau nė vienas vaikas nepaliko man įspūdžio, kad blogas elgesys atsiranda iš niekur. Visada būdavo kažkas daugiau, nei matėsi iš pirmo žvilgsnio.

Gal todėl ir šiandien, sutikusi vaiką, kuris pyksta, priešinasi ar užsisklendžia, mintyse pirmiausia sau užduodu klausimą ne „Kas jam negerai?“, o visai kitą: „Kas jam nutiko?“

Man atrodo, kad nuo šio klausimo kartais prasideda patys svarbiausi pokalbiai.